1774 metais anglų matematikas Charles Hutton sukūrė koncepciją reljefą išreikšti izolinijomis. Šiuo metu tai plačiausiai naudojamas būdas vaizduoti reljefą. Izolinijomis, izohipsėmis, dar vadinamomis horizontalėmis (toliau – izohipsės), vaizduojamas sausumos paviršius. Tai menamos vienodo aukščio taškus jungiančios linijos. Izohipses galima įsivaizduoti kaip dažniausiai vienodu intervalu nuo aukščių sistemos atskaitos taško (jūros lygio) pravestų plokštumų susikirtimo su reljefo paviršiumi projekciją į plokštumą. Atstumas tarp plokštumų vadinamas, izohipsių laiptu.
Izolinijomis vaizduojančios vandens telkinio dugno paviršių vadinamos izobatomis. Izobatų laipto atskaitos taškas – vandens paviršius, jos parodo gylį.
Izohipsių laiptas parenkamas atsižvelgiant į žemėlapio mastelį ir vaizduojamos teritorijos reljefo pobūdį. Izohipsės numatytame mastelyje turi būti aiškiai skaitomos ir neperkrauti numatyto žemėlapio. Stambaus ir vidutinio mastelio žemėlapiams dažniausiai parenkamas vienodas izohipsių laiptas. Smulkaus mastelio žemėlapyje, kartografuojant teritorijas su skirtingais reljefo tipais (kalnai, lygumos), gali būti taikomas nevienodas izohipsių laiptas. Mažą nuolydi turinčioms reljefo vietoms tiksliau išreikšti gali būti panaudotos papildomos izohipsės – pusės pagrindinių izohipsių laipto aukščio reikšmės – pusinės, arba specialiai parinktos aukščio reikšmės.
Izohipsių metodas gerai tenkina metriškumo reikalavimus. Pagal Izohipses galima tiksliai nustatyti absoliučias aukščio reikšmes, peraukštėjimus, reljefo elementų formą, pagal atstumą tarp izohipsių (pagal žemėlapio mastelį ir izohipsių laiptą) galima nustatyti reljefo nuolydį, nuolydžio kryptį, paskaičiuoti žemės tūrius. Izohipsėmis išreikštą reljefą labai paprasta skaitmenizuoti. Izohipsių metodas mažai apkrauna žemėlapį.
Geresniam ir greitesniam suvokimui, tam tikros izohipsės, kas ketvirta, kas penkta, dešimta, gali būti vaizduojamos paryškintos. Ant izohipsių užrašomos jų aukščių reikšmės.
Žemėlapio analitinėms savybėms pagerinti tarpai tarp izohipsių gali būti spalvinami. Jei izohipsėmis vaizduojamo reljefo intervalas nėra didelis, naudojama vienspalvė skalė. Jei didelis – daugiaspalvė.
Reljefo formos, kurių aukštis artimas ar mažesnis negu izohipsių laiptas, negali būti pavaizduotos izohipsėmis. Tokioms reljefo formoms perteikti naudojamas nemastelinių ženklų metodas. Izohipsėmis taip pat sudėtinga pavaizduoti labai stačius šlaitus, skardžius, kitus vietovės objektus. Jie vaizduojami pasitelkiant kitus kartografinius metodus.
Dar vienas metodas perteikiantis reljefo savybes yra aukščių žymos, kai charakteringose reljefo vietose, dažniausiai dominuojančių ar aukščiausių kalvų viršūnėse, giliausiose daubose, giliausiose vandens telkinių vietose užrašoma absoliuti ar sąlyginė aukščio reikšmė . Šis metodas paprastai taikomas kartu su kitais reljefo vaizdavimo metodais.
Kadangi analizuoti reljefą, net kai jis atvaizduotas tinkamu metodu ir pateiktas vaizdžiai, reikalingi įgūdžiai, kartografinė medžiaga gali būti papildyta taip vadinamomis blokdiagramomis, reljefo pjūviais, išilginiais žemėlapyje esančių linijinių objektų (kelių, geležinkelių) profiliais.
Blokdiagramos gali būti perspektyvinės ir aksonometrinės, perspektyvinėse negalima atlikti matavimų. Vaizduojant reljefą papildomomis priemonėmis, kur parodomas ir trečiasis – vertikalus matmuo, dažniausiai naudojami skirtingi masteliai, smulkesnis horizontalus ir stambesnis vertikalus mastelis.
