Pirmas iš kelių įrašų apie automatizuotą bergštrichų kūrimą. Pradžiai trumpa apžvalgėlė apie reljefo vaizdavimą, istoriją, metodus ir apie bergštrichus (lietuviškai – kalnabrūkšniai).
Reljefas – žemės, ar kitų planetų, paviršiaus nelygumų, formų (sausumos ir vandens telkinių dugno) visuma. Reljefas įvairus savo formomis, kontūrais, formų dydžiu, kilme, amžiumi, raida. Pagal mastą reljefą galima skirstyti į: visos planetos (žemynai, vandenynų duburiai), megareljefą (kalnų sistemos, lygumos), makroreljefą (kalnai, slėniai), mezoreljefą (kalvos, skardžiai, raguvos), mikroreljefą (duobės, išgraužos), nanoreljefą (skruzdėlynai, kurmiarausiai). Reljefo elementai gali būti teigiami – kalvos ir neigiami – įdubos.
Iš visų vietovės elementų reljefas – vienas svarbiausių. Nuo reljefo priklauso visi kiti elementai. Gamtiniai objektai: upės, ežerai, jūros, augmenija; žmonių veiklos objektai: gyvenvietės, keliai ir kitos komunikacijos, ūkinė veikla. Visi šie dalykai tarpusavyje susiję ir vienas juos siejančių faktorių yra reljefas. Todėl svarbu tinkamai perteikti reljefą kartografiniuose kūriniuose. Reljefas yra ištisinis ir nepertraukiamas trimatis reiškinys, todėl nėra paprasta reljefą tinkamai atvaizduoti dvimačiame žemėlapyje.
Vaizduojant reljefą yra siekiama, kad vaizdas atitiktų reikalavimus:
- metriškumas – iš reljefo vaizdavimo galima nustatyti pagrindines jo charakteristikas: absoliučius aukščius, peraukštėjimus, nuolydžius,
- plastiškumas – vaizdžiai perduoda reljefo formas,
- morfologinis atitikimas – vaizdas maksimaliai atitinka reljefo tipologiją.
Siekis rasti metodus, tenkinančius kelis ar visus šiuos reikalavimus tęsiasi per visą reljefo kartografavimo istoriją. Tam įtakos turėjo kartografijos produktų naudotojų poreikiai, kartografų žinios, gebėjimai, duomenų rinkimo būdai, žemėlapių technologijos.