Pradedant pirmaisiais kartografiniais dirbiniais ir ilgą laiką, plačiai viduramžiais, iki XVIII a. reljefas, tiksliau atskiri jo elementai, lengvai apibrėžiami ir suvokiami paprastam žmogui – kalnai, kalvos, buvo vaizduojami ženklais, realistiškai atrodančiais primityviais paveikslėliais. Kaip žmonės, tuometiniai kartografai matydavo, taip ir pavaizduodavo. Kalnai, kalvos ir kitos reljefo formos vaizduojami tartum būtų matomi iš paukščio skrydžio.
Tokiam vaizdavimui kartografuotojui nereikia tiksliai žinoti reljefo elementų dydžių, jie tiesiog vaizduojami labai supaprastintai, kad būtų vizualiai panašūs į realius vietovės objektus. Šis būdas leidžia žemėlapyje nustatyti apytikslę reljefo elemento vietą. Tinkamas orientavimuisi ir bendram vaizdui susidaryti. Šiuo metodu negalima perteikti reljefo elemento dydžio, visos jo formos, užimamos teritorijos ir kitų charakteristikų. Ženklais pavaizduojamos tik akivaizdūs pavieniai reljefo elementai, bet neperteikiama visa vietovės reljefo struktūra. Šiuo metu šis metodas naudojamas kai reikia akivaizdumo – vaikams skirtuose žemėlapiuose, turistiniuose žemėlapiuose, schemose, taip pat stilizuotuose žemėlapiuose, ten, kur nėra poreikio tiksliai atvaizduoti reljefo formų ir elementų.
Iki XVIII a naudoti perspektyviniai ženklai nebetenkino poreikių ir kartografuojant reljefą imami naudoti brūkšniavimo metodai.
Brūkšniavimo metodų bendra savybė – brūkšniai (štrichai), kuriais brūkšniuojamas arba visas teritoriją vaizduojantis plotas, arba vietos, vaizduojančios ryškesnes reljefo formas. Brūkšniai brėžiami didžiausio reljefo nuolydžio kryptimi. Brūkšniavimu dažniausiai atvaizduojamas ir paviršiaus nuolydžio dydis. Nuolydis gali būti išreikštas brūkšnio ilgiu – kuo trumpesnis brūkšnys, tuo didesnis nuolydis, brūkšnio linijos storiu – kuo storesnis brūkšnys, tuo didesnis nuolydis, tarpo tarp gretimų brūkšnių (brūkšnių brėžimo tankumu) dydžiu – kuo mažesnis tarpas, tuo didesnis nuolydis ir kombinuojant šiuos būdus. Prie brūkšniavimo iš dalies galima priskirti šešėlinio (išsamiau apie šešėlinimą kitoje pastraipoje) brūkšniavimo metodą, kai brūkšnių storiu ir tarpais tarp jų buvo vaizduojamas reljefo formų šešėliai taikant menamą šviesos šaltinį.
Brūkšniavimas labai gerai perteikia reljefo plastiškumą ir morfologiją, yra vaizdus. Dažnai leidžia nustatyti nuolydžio dydį, tačiau neleidžia nustatyti absoliučių aukščių ir peraukštėjimų. Jei brūkšniavimas kuriamas naudojant klasikines technologijas, tai reikalauja didelių žmogaus darbo resursų. Brūkšniavimas didina kartografinio kūrinio apkrovą – brūkšniavimu padengtuose žemėlapio plotuose kitos informacijos talpinimas yra ribotas arba neįmanomas. Brūkšniavimo metodai buvo populiarūs XIX a. Šiuo metu naudojami retai, kalnuotoms vietovėms kartografuoti, stilizuotiems žemėlapiams kurti.