Labai išraiškingai reljefo formas perteikia šešėlinimas (angl. hillshade), kai reljefas tartum padengiamas šešėliais ir vaizduojamas vienos spalvos tonais, šviesiausiais reljefo šlaituose atsuktuose į menamą šviesos šaltinį ir tamsiausiais – esančiais šešėlyje.
Dažniausiai šešėlinimui pasirenkamas menamas šviesos šaltinis esantis žemėlapio lapo viršaus kairėje pusėje – šiaurės vakaruose. Tai susiję su žmogaus suvokimo savybėmis, kai dažniausiai matomi daiktai yra apšviesti iš viršaus ir tokio apšvietimo suformuoti šešėliai padeda suvokti teisingą daikto formą. Taip pat tokiu principu dažniausiai yra apšviečiama darbo vieta, kas formuoja suvokimą.
Šešėlinimui gali būti pasirenkamas ir menamas šviesos šaltinis esantis virš vaizduojamo reljefo. Šviesiausiais tonais bus vaizduojamas reljefas artimas horizontaliam, tamsiausiais – didžiausią nuolydį turinčios reljefo dalys. Tokiu atveju tamsumas tiesiogiai rodys paviršiaus nuolydį.
Šešėlinimas buvo naudojamas jau XVIII, tačiau tuo metu nebuvo technologijų leidžiančių tokius žemėlapius tiražuoti, todėl šešėlinimas buvo atliekamas rankiniu būdu.
Šešėlinimas labai vizualus, atitinka plastiškumo reikalavimus, puikiai perteikia reljefo tūrį, formas, tačiau netenkina visų metriškumo reikalavimų. Iš šešėlių negalima nustatyti absoliučių aukščių, peraukštėjimų, tačiau vizualiai galima nustatyti struktūrinių (pagrindinių, skeletinių) reljefo linijų padėtį.