Jovita Žemaitienė
Žemėlapių Edukacijos
Vaikai turi įgimtą nesąmoningą siekį pažinti. Pažinti iš pradžių kitą kambarį, spintelę, kiemą. Vėliau pažinimas persikelia į aplinkines vietoves, šalį ir t.t. Juk būtent tas noras pažinti, tyrinėti ir pagimdė žemėlapius ir visą kartografiją. Iš pradžių žmonės tenkinosi kartografiniais kūriniais pieštais olose, ant akmens, medienoje, gyvūnų kailyje, iltyse. Vėliau, savo ir aplinkinių patogumui, sugalvojo vytelių, akmenėlių ar kriauklių konstrukcijas, kuriomis buvo žymima salų padėtis, rodoma vyraujančių vėjų ir srovių kryptys. Ir tai tebuvo žemėlapio pirmtakai. Žemėlapiai nuėjo didžiulį kelią, kol pasiekė tokį tikslumą ir patogumą naudoti, kokį turim dabar. Pastarasis dešimtmetis, žemėlapius, kaip niekad iki šiol, priartino prie žmogaus. Dauguma naudojamės navigacija automobiliuose ar žemėlapiais esančiais mobiliajame telefone. Ir kartais net pamirštame, kad tai vis tik žemėlapis, tik kita forma.
Visi mes egzistuojame geografiškai – kažkur gyvename, kažkur dirbame, kituose miestuose lankome savo giminaičius, keliaujam po įvairias šalis, valgome tam tikrų šalių patiekalus, skaitom knygas, su nurodytais miestų pavadinimais. Šių dienų mūsų kasdienė patirtis tiesiog reikalauja geografinės vaizduotės.
Dar mūsų (30+m.) karta, neturėjusi kokių nors giminaičių už Tarybų Sąjungos ribų, galėjo turėti ribotą pasaulio suvokimą. Žemėlapiai net ir artimos aplinkos buvo slaptas reikalas – net jeigu ir prieinamas visuomenei, tai toli gražu ne su visa teisinga ir tikslia informacija. Tad geografiją, kokia jinai bebuvo, reikėjo tiesiog imti ir išmokti.
Tuo tarpu mūsų vaikai gyvena visiškai kitokiais laikais. Tad ir santykį su geografiją, per kartografiją, turėtume formuoti kitokį. Geografinė vaizduotė neatsiejama nuo žemėlapių. Vaikams žemėlapiai kvepia magija. Ypač darželinio amžiaus. Ir nors dabar įvairių navigacijų amžius, tačiau globalaus pasaulio suvokimo ji neformuoja. Atsigręžkime į žemėlapį. Nepatingėkime kartu su vaikais jų patyrinėti, pasigilinti. Juk tai įvairiapusiška vaikų lavinimo priemonė.
Per žemėlapius vaikai pažįsta ir mokosi suvokti aplinką – artimą bei globalią. Žemėlapiai lavina vaizduotę, pastabumą, kūrybiškumą, dėmesio koncentravimą, orientavimąsi aplinkoje (tiek artimoje, tiek globalioje). Taip pat per žemėlapius vaikai mokosi suprasti proporcingą sumažinimą, gaublio perkėlimą į plokštumą, tikrovėje nematomą kartografinį tinklelį, identifikuoti vaizduojamas teritorijas, analizuoti sutartinius ženklus. Juose paprasčiau ir suprantamiau pateikiami ryšiai tarp vaizduojamųjų objektų ir vietos.
Aš pati, būdama mama, savo, ir dabar jau ne tik savo, vaikams sukūriau „Žemėlapių edukacijas“. Išties, pradėjau nuo paprasto noro savo vaikų darželio grupėse papasakoti apie žemėlapius – tuomet jiems buvo 3 ir 5 metai. Daug kam tai pasirodė keista. Žinoma, nebuvo lengva, bet tai man tapo puikiu iššūkiu, siekiant kiek įmanoma aiškiau ir suprantamiau perteikti rimtą suaugusiųjų informaciją vaikams. Tai nėra baigtinis produktas. Turbūt toks, niekada ir nebus.
Kiekvienas galime ieškoti savų būdų, metodų, kaip vaikams ir suaugusiems perteikti žemėlapių magiją. Nėra vieno kelio. Svarbiausia, kad mes patys suprastume ir tikėtume, kad pats žemėlapis, nėra pasenęs ar atgyvenęs ir tikrai dar nėra visi žemėlapiai sukurti. Patys būkime tuo įkvėpimo šaltiniu plačiajai visuomenei. Gal tai kažką paskatins nuveikti didelius darbus. Turbūt nedaugelis žino, kad garsiojo atradėjo Kristupo Kolumbo dėdė dirbo švyturio prižiūrėtoju Genujoje. Kas žino, gal būtent jis ir įkvėpė savo sūnėną kelionių bei kartografijos ugnele?